Daug metų mes kalbame apie neformalaus švietimo svarbą ir problemas. Kas tai yra? Nemokami būreliai mokyklose, papildomi laisvalaikio užsiėmimai kitose įstaigose ar privačiuose klubuose? Kaip nurodyta LR švietimo įstatyme, „neformalusis švietimas – švietimas pagal įvairias švietimo poreikių tenkinimo, kvalifikacijos tobulinimo, papildomos kompetencijos įgijimo programas, išskyrus formaliojo švietimo programas“.
Švietimo ir mokslo ministerija papildo: „neformaliojo vaikų švietimo paskirtis – tenkinti mokinių pažinimo, lavinimosi ir saviraiškos poreikius, padėti jiems tapti aktyviais visuomenės nariais. Neformaliojo vaikų švietimo programas vykdo muzikos, dailės, meno, sporto, kitos mokyklos, laisvieji mokytojai, kiti švietimo teikėjai.
Neformaliai mokantis asmens įgyta kompetencija gali būti pripažįstama kaip formaliojo švietimo programos ar kvalifikacijos dalis Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka arba aukštųjų mokyklų nusistatyta tvarka“.
Įvertinus visą neformaliojo ugdymo organizavimo tinklą, t. y. bendrojo ugdymo mokyklas, formalųjį švietimą papildančias neformaliojo ugdymo įstaigas ir neformaliojo ugdymo įstaigas bei privatų sektorių, ir suskaičiavus kiek lėšų neformaliam švietimui skiria valstybė, Europos Sąjungos fondai, savivaldybės ir patys tėvai – gauname labai nemažą sumą, tačiau kyla klausimų, ar ji išleidžiama tikslingai.
Duomenys apie neformaliojo švietimo teikėjus ir gavėjus nėra tikslūs ir yra neišsamūs, nėra sistemiškai renkami duomenys apie neformaliam švietimui skiriamas lėšas šalyje ir atskirai savivaldybėse. Neskaičiuojama kiek lėšų išleidžia tėvai savo vaikų neformaliajam ugdymui. Pats neformalaus ugdymo tinklas yra labai netolygus, ypač mažosiose savivaldybėse. Neformalaus ugdymo pasiūla formuojama, atsižvelgiant į tai, kokių sričių specialistų turima.
Savivaldybės finansuodamos tik kai kurias neformalaus ugdymo sritis neieško galimybių didinti neformaliojo švietimo veiklų pasiūlą ir plėsti tinklą. Dalis finansuojamų sričių dubliuojasi, o tai kartais gali sudaryti prielaidas piknaudžiavimui.
Remiantis Valstybės kontrolės atliktu tyrimu, beveik pusėje savivaldybių neužtikrinama neformaliojo švietimo įstaigų materialinė bazė ir ugdymo aplinka. 83 proc. savivaldybių nepakanka įrangos ir priemonių kokybiškai organizuoti ugdymo procesą, todėl neformaliojo ugdymo veiklos yra nepatrauklios ir neskatina jose dalyvauti.
Neformaliojo vaikų švietimo organizavimas yra savivaldybių savarankiška funkcija, jos atsako už neformaliojo švietimo programų organizavimą, įgyvendinimą ir šio švietimo kokybę, tačiau, net ir prieš porą metų įvedus neformaliojo švietimo krepšelį kaip papildomą priemonę neformaliam ugdymui skatinti, pats administravimas, koordinavimas buvo paliktas savieigai.
Šiandien vaikai yra labai išmanūs ir jų poreikiai labai skirtingi. Vaikams turi būti siūlomos tokios užimtumo priemonės, kurios jiems aktualios, įdomios, naudingos, tačiau ir patiems vaikams turėtų būti sudaryta galimybė inicijuoti norimus lankyti neformaliojo ugdymo būrelius. Manau, kad dabar pats laikas peržiūrėti visą neformaliojo švietimo tinklą, teikiamų paslaugų atitikimą šiuolaikiniams poreikiams.
Šiandien vaikų neformalus ugdymas organizuojamas skirtingais lygmenimis: pirmiausiai, tai yra neformalus ugdymas mokyklose, antra, tai yra neformalus ugdymas formalųjį švietimą papildančiose neformaliojo ugdymo įstaigose ar neformaliojo ugdymo įstaigose. Neformalus ugdymas mokyklose – vadinamieji būreliai bendrojo ugdymo mokyklose, kuriuos gali lankyti visi vaikai nemokamai. Jie numatyti pagal ugdymo planą ir apmokami iš mokinio krepšelio lėšų, maždaug 2-3 valandos per savaitę. Švietimo ir mokslo ministerijos tinklalapyje nurodoma, kad tam skiriama apie 6 mln. eurų. Tačiau, kuo remiantis, nusprendžiama, kokių būrelių vaikams reikia, ar ieškomos veiklos vaikams atsipalaiduoti po įtemptos nuo mokslų dienos, o gal ieškoma originalių būdų pagilinti neformaliuoju būdu įgytas žinias, kurios turėtų įtakos pasiekimams moksle? Bendrojo ugdymo mokyklos galėtų labiau bendradarbiauti tarpusavyje ir specializuotis tam tikrose veiklose, t. y. nebūtina didinti būrelių skaičiaus kiekvienoje mokykloje, geriau gilinti ir plėtoti vieną ar kitą veiklą, gerinti materialinę bazę ir siekti pritraukti kompetetingus specalistus, kuriems nereikėtų bėgioti po skirtingas mokyklas, kad „susirinktų“ darbo krūvio valandas.
Vaikams būtų visai įdomu eiti ir į kitos mokyklos būrelius, susipažinti su naujais draugais, bendrauti. Tokiu būdu būtų gerinamas neformalaus švietimo tinklas savivaldybėje ir racionaliau naudojamos lėšos. Manyčiau, kad savivaldybių švietimo skyriai šiuos dalykus galėtų puikiausiai sukoordinuoti.
Antra, kaip jau minėta aukščiau, neformalus ugydmas gali būti organizuojamas savivaldybės lygmeniu formalųjį švietimą papildančiose neformaliojo ugdymo įstaigose ar neformaliojo ugdymo įstaigose. Vien pavadinimuose painiava. Tėveliai turėtų suprasti, kad pirmosios mokyklos – tai muzikos, meno, dailės, sporto ir kt. mokyklos. Vaikai jas pabaigę įgauna tam tikrų kompetencijų ir apie tai informuojantį pažymėjimą. Šios mokyklos yra finansuojamos iš dviejų šaltinių: t. y. dalį lėšų skiria savivaldybės, o kitą dalį – tėvai. Įkainius patvirtina savivaldybės taryba.
Na, o neformaliojo ugdymo įstaigos – tai daugiau vaikų užimtumu besirūpinančios organizacijos, t. y. jaunųjų fotografų, turistų, gamtininkų, eismo reguliuotojų, sportininkų, menininkų, šokėjų ir kiti būreliai. Šiuose būreliuose vaikai leidžia laisvalaikį, gilina žinias, stiprina savo gebėjimus, bet nesiekia tam tikro profesionalumo. Šie būreliai finansuojami iš trijų šaltinių: didžiausią dalį finansuoja savivaldybė, gali būti gaunamos neformalaus ugdymo krepšelio lėšos (t. y. 15 eurų), taip pat finansuoja tėvai savo lėšomis pagal patvirtintus įkainius.
Reikia pažymėti, kad neformaliojo vaikų švietimo krepšelio lėšos „eina paskui vaiką“, bet gali būti naudojamos tik vienam būreliui ir tik tada jeigu to būrelio vykdytojas (neformalaus ugdymo teikėjas) yra savivaldybės akredituotas. Akredituotų neformalaus ugdymo teikėjų sąrašai bei kita susijusi informacija skelbiami kiekvienos savivaldybės tinklalapyje.
Neformalaus švietimo krepšelio įvedimas turėjo padidinti popamokinės veiklos prieinamumą vaikams bei pačio neformaliojo ugdymo tinklo tolygesnį išsidėstymą. Visgi, švietimo ir mokslo ministerija nėra savivaldybėms pateikusi konkrečių reikalavimų dėl visų neformalaus ugdymo programų turinio, metodų ir priemonių, nors neformalaus ugdymo programos skiriamos ne vien mokinių užimtumui po pamokų užtikrinti, bet jomis siekiama ir tam tikrų ugdymo tikslų.
Nėra aiškios ilgalaikės valstybinės neformalaus švietimo finansavimo strategijos. Kai kurios savivaldybės neišnaudoja neformaliam ugdymui skiriamų lėšų, tačiau didžiajai daugumai savivaldybių jų net trūksta, todėl ministerija vėl rado „saliamonišką“ išeitį, t. y. leido didinti ar mažinti rekomenduojamą lėšų sumą, tačiau savivaldybė tai darydama turi pagrįsti savo veiksmus ir užtikrinti, kad nenukentėtų ugdymo kokybė.
Savivaldybės šią problemą sprendė skirtingai: vienos trumpino finansuojamų mėnesių skaičių, kitos diferencijavo sumas, tačiau tai nedidino pasitikėjimo tarp savivaldybių, neformalaus švietimo teikėjų bei tėvų.
Kalbant apie neformalųjį ugdymą ir NVŠ lėšas, kyla dvi problemos: kaip užtikrinti kokybišką programų parengimą ir efektyvų lėšų panaudojimą. Jeigu vaikas nusprendžia nelankyti vieno būrelio, nes jam neįdomu, ir pasirenka lankyti kitą būrelį, kuris turi akreditaciją, – tai viskas tvarkoje, bet jeigu vaikas nelanko jokio kito būrelio arba lanko tokį, kuris nėra akredituotas savivaldybės švietimo skyriaus, tai lėšos už vaiką gali ir toliau „eiti“ pirmojo būrelio organizatoriams.
Taigi, būtina užtikrinti, kad būtų labai atsakingai renkami ir analizuojami duomenys apie neformaliojo švietimo veiklose dalyvaujančius vaikus, švietimo paslaugų teikėjus, vykdomas programas ir šiam švietimui skiriamas lėšas. Reikia sukurti tokį finansavimo mechanizmą, kuris didintų neformalaus švietimo paklausą ir prieinamumą. Galbūt savivaldybėms derėtų išsigryninti prioritetines neformalaus švietimo veiklas, kurios būtų vykdomos bendrojo ugdymo mokyklose bei neformalaus švietimo įstaigose; taip pat skirti didesnį finansavimą ugdomajai aplinkai gerinti, prieinamumui didinti bei būrelių vadovų kompetencijai kelti; įkurti tokius neformalaus ugdymo centrus, kurie galėtų aptarnauti ir labiausiai nuo centro nutolusių mokyklų vaikus.
Esant poreikiui, ypač nutolusiose nuo miesto centro ar mažesnių savivaldybių mokyklose, subalansavus formalųjį ugdymą ir neformalųjį švietimą, galėtume turėti visos dienos mokyklas; išgryninus veiklas neformaliojo švietimo įstaigose, likusias lėšas būtų galima panaudoti tiksliniam neformalaus švietimo finansavimui, – t. y. projektinei veiklai, padidintam savivaldybės neformalaus švietimo krepšeliui kiekvienam būrelį lankančiam vaikui.Tokiu būdu mes galėtume užtikrinti geresnę neformalaus ugdymo kokybę, bei galimybes vaikams turiningai leisti laisvalaikį saugioje edukacinėje aplinkoje.
Neformaliojo švietimo koncepcija parengta prieš 12 metų. Nors kosmetiškai koreguota prieš penkerius metus, bet kokybiškai nepasikeitė ir neatitinka šiuolaikinių iššūkių. Keičiasi vaikų galimybės ir poreikiai, neformaliojo švietimo veiklų pasiūla.
Švietimo ir mokslo ministerija ir savivaldybės turėtų analizuoti ir vertinti pokyčius ir priimti atitinkamus sprendimus, formuojant neformalaus ugdymo politiką Lietuvoje ir organizuojant jos įgyvendinimą. Manyčiau, būtų tikslinga kuo skubiau įvertinti pasikeitusią situaciją ir peržiūrėti visą neformaliojo švietimo sistemą tiek nacionaliniu, tiek ir savivaldybių lygmeniu, siekiant, kad tiek regiuonuose, tiek miestuose vaikai gautų vienodos kokybės paslaugas, o neformalaus ugdymo specialistai – adekvatų darbui atlygį.