orinta leipute 71307176Seimo narė socialdemokratė Orinta Leiputė – įvairių parlamentinių grupių ir komisijų narė. Ji yra parlamentinės grupės „Už gyvūnų gerovę ir apsaugą“ pirmininkė. Turėdama pedagoginį išsilavinimą, dirbo ugdymo įstaigose net 13 metų – vaikų globos namuose. Ką užimtai, kitus globojančiai moteriai reiškia laikas sau ir ar pavyksta tokio laiko susirasti?

- Gyvenate įvairiapusiškai aktyvų gyvenimą, esate visiems reikalinga. Kaip randate laiko sau?

- Kiekvienas mes esame skirtingi – turime skirtingą patirtį, požiūrį, pomėgius. Mane visuomet traukė neįprasti, įdomūs, nestandartiniai dalykai, iššūkiai. Galbūt nebus originalu pasakyti, bet man viskas įdomu. Visada norėjau visur būti, dalyvauti, pamatyti... Jeigu nereikia savęs versti ryte keltis ir eiti į darbą ir tai darai su malonumu, susidomėjimu – tai yra laikas, skirtas sau. Todėl „laikas sau“ man yra viskas, ko nereikia daryti motyvuojant savęs tokiais žodžiais „reikia“, „turiu“, „privalau“, „mano pareiga“... Svarbiausiai yra požiūris į gyvenimą. Man iš tikrųjų patinka bendrauti su žmonėmis, jais rūpintis, jaučiu didelį moralinį pasitenkinimą, jeigu pavyksta nuveikti ką nors esminio, kas pakeičia gyvenimą ir pateisina lūkesčius.

Ir galų gale – ką reiškia „laikas sau“? Nėra laiko sau ar kitam, nes mes esame šiuo metu, dabar, ir visa tai yra aplink mus. Ar gali žmogus džiūgauti šalia verkiančio? Ar gali būti nuoširdžiai laimingas šalia kenčiančio? Galbūt, bet ar ilgai? O ar apskritai mes mokame būti laimingi, džiaugtis kitų ir savo pergalėmis, dalintis?

- Kaip manote, kokiu būdu rūpestis kitais tampa „laiku sau“, o gal – savirealizacija?

- Kai nesi įstatytas į visuomenės primestas normas ar socialinės kontrolės padiktuotas sąlygas arba atrandi savo veikimo erdvę, kuri yra 100 procentų tau priimtina, kai gali ją laikyti savastimi, tai pasijauti laisvu žmogumi, kuris randa laiko ne tik kitiems, bet ir sau.

Suaugusiųjų pasaulyje mes turime atlikti daug vaidmenų: mamų, žmonų, darbuotojų, seserų, anūkių ir t.t., tačiau visi šie vaidmenys yra susiję su rūpesčiu kitais, globa, empatija... Šių socialinių vaidmenų realizaciją labai svarbu nukreipti kūrybiškai taip, kad neprarastum savęs pačios. Nereikia stebėtis, kad mes pasirenkame skirtingus savirealizacijos būdus – juk esame tokie skirtingi.

- Pašaukimas. Turbūt girdėjote posakį: „Susirask mėgstamą darbą, ir tau nereikės dirbti“. Tuo norima pasakyti, kad dirbant tai, ką mėgsti, kur jauti įkvėpimą, žmogus būna savimi ir sau. Ką dirbdama jautėtės dirbanti pagal pašaukimą? Kaip šį pašaukimą atradote?

- Tik pabaigusią pedagoginę muzikos mokyklą mane rekomendavo dirbti vaikų namuose. Buvau labai visuomeniška, aktyvi. Būdama aštuoniolikos pradėjau ten dirbti vaikų veiklos organizatore. Man labai patiko bendrauti su vaikais, jaunimu. Jie manimi pasitikėjo, kaip ir aš jais. Ir tas amžiaus skirtumas nebuvo toks didelis. Ne vienerius metus eidama į darbą pagaudavau save, kad šypsausi. Buvau laiminga dirbdama šį darbą, jaučiausi labai reikalinga tėvų apleistiems vaikams. Save visiškai realizavau. Netgi nejaučiau, kad dirbu – tai buvo greičiau gyvenimo būdas. Laikui bėgant, priežastys, dėl kurių vaikai patekdavo į globos namus, keitėsi. Pamažu ten apsigyveno ne tik be tėvų globos likę vaikai, bet ir linkę nusikalsti. Jų buvo išsižadėję tėvai, vaikai buvo viskuo nusivylę. Jie nusižengdavo teisėtvarkai todėl, kad norėjo būti tokie pat, kaip kiti vaikai, norėjo neišsiskirti, norėjo valgyti, norėjo būti pripažinti bendraamžių. Kartais pagalvodavau: ką reiškia mano rūpesčiai su tų vaikų išgyvenimais, patirtimis. Tiems vaikams didžiausia vertybė buvo bendravimas su jais, pasitikėjimas jais, net jeigu jie buvo neteisūs ar blogai elgėsi. Skaudėdavo širdį sėdant prie Kūčių, Kalėdų ar Velykų stalo, su globos namuose likusiais vaikais, kurių niekam nereikia, kuriuos artimieji pamiršę net per šventes. Iki šiol atsimenu vaikų akis, kai išeini, uždarai duris, palieki juos savaitgaliais ilgesingai bežiūrinčius ir laukiančius...

Lenkiu galvą prieš pedagogus, savanorius, gerus žmones, kurie skirdavo ne lėšas, o savo laiką ir nuoširdų rūpestį vaikams, bendravimui. Dirbau šiuose globos namuose 13 metų, ir tą įgytą gyvenimišką patirtį gyvendama su tais vaikas galiu pavadinti didžiausią man įtaką padariusiu „laiku sau“.

- Kaip pasirinkote šį darbą, o gal pats darbas Jus „pašaukė“?

- Kaip jau minėjau, matyt, darbas mane pašaukė. Aš jo neieškojau, neturėjau tokio tikslo. Būdama studente lankiausi ten, atlikome praktiką. Galbūt aplinkybės susiklostė būtent taip, o gal tai buvo mano likimas, kad turėjau dalį gyvenimo paskirti tokiam darbui. Mano mama 15 metų buvo perspektyvi lengvaatletė iš mažo Dzūkijos miestelio, ji buvo apgyvendinta internatinėje mokykloje, kur susipažino su mano tėčiu, kuris po tėvo mirties liko našlaitis. Jis su dar vienu broliu ir seserimi gyveno ten pat. Toks likimas – į šią įstaigą aš ir atėjau dirbti...

- Ko labiausiai trūksta vaikų namuose augantiems vaikams. Neretai moterys ginčijasi: viena sako, kad jie geriau aprūpinti ir dėmesio gauna dargi daugiau nei šiuolaikinių, skubančių, protingų, tvarkingų, tačiau amžinai laiko stokojančių tėvų vaikai, tačiau kita įsitikinusi, kad vaikų namų vaikams vis tiek labiau trūksta meilės nei minėtų šeimų vaikams. Ką manote?

- Vaikų namuose augantiems vaikams reikia širdžių šilumos, bendravimo, pasitikėjimo, buvimo kartu. Jiems tikrai netrūksta maisto ar drabužių. Saldumynai, tortai per šventes – nėra kažkas ypatingo. Jie tikrai to gauna ir net nevertina. Jiems reikia šeimos, pastovumo, ramybės, pagarbos. Kad ir kukliau, bet savo, o ne visų. Vaikų namų vaikai – visada būryje, tarp kitų. Mažai individualumo, saugumo. Jiems tikrai nėra vertybė stovykla, išvyka ar kinas, jie tai gauna. Jie norėtų su tėvais kartu gaminti maistą, sėdėti prie laužo, žvejoti ar eiti apsipirkti. Pasijusti ypatingi, savi. Skubančių, bėgančių tėvų savarankiškai augti palikti namie vaikai – ir jiems nėra saldu. Auga užsidariusi, nebendraujanti virtualios erdvės karta. Jeigu tėvai neskiria pakankamai dėmesio, tokie vaikai neįgyja socialinių įgūdžių, nesijaučia laimingi, visaverčiai.

- Kaip manote, kokio tipo, charakterio moterys galėtų suteikti savo meilės, rūpesčio vaikų namuose augantiems našlaičiams? Kokie tai būtų pagalbos, globos būdai? O galbūt idealistiškai nusiteikusių moterų čia, vaikų globos namuose, laukia iššūkiai? Kokie jie?

- Jeigu nori tiems vaikams gero – reikia juos mylėti, o ne gailėtis. Dirbantis vaikų namuose žmogus turi būti labai stiprus, kantrus, tolerantiškas, geranoriškas, pasiaukojantis. Globos namuose gyvenantys vaikai turi atitinkama patirtį, įvaldę tam tikrą elgesio modelį. Daug dalykų, kurie nėra pozityvūs mums, jiems yra norma. Kad padėtume tokiam vaikui socializuotis, reikia labai daug kantrybės ir neskubėti. Vaikai labai greitai pajaučia, ar su jais bendraujantis žmogus tikras, nuoširdus, ar nemeluoja, ar tiki tuo, ką daro. Labai gerai, jeigu šeima yra pasirengusi ir pasišventusi įsivaikinti, globoti. Vaikams reikia padėti ir duoti šansą, bet ne iš egoistinių paskatų, o nuoširdžiai. Jeigu tokios galimybės nėra, galima atrasti kitų būdų tiems vaikams padėti: būti su jais, bendrauti, padėti ruošti pamokas, likviduoti mokymosi spragas ir t. t. Visa tai galima daryti per savanorystę. O dar geriau yra tai daryti tada, kai vaikai dar nėra patekę į globos instituciją.

- Ko palinkėtumėte savo pašaukimo ar savirealizacijos būdų ieškančioms ir negalinčioms surasti moterims?

- Nebijokite ieškoti, bandyti ir rasti. Kiekvienam – savo...