Černobylio atominės elektrinės katastrofos padariniai jaučiami praėjus net trisdešimčiai metų. Kaimyninės valstybės siekis pasistatyti atominę elektrinę sukelia nerimą keliančias diskusijas apie energetinį saugumą, galimas pasekmes žmonių sveikatai, ekologijai. Baisu net įsivaizduoti, kas atsitiktų, jei kas nors panašaus įvyktų Lietuvoje...

Jungtinių Tautų Organizacijos vertinimu, nuo Černobylio avarijos nukentėjo per 7 mln. žmonių, o radioaktyviais elementais buvo užteršta 17 valstybių teritorijų. Černobylyje gyvenę arba avarijos padarinius likvidavę žmonės prarado sveikatą, dalis mirė dėl per didelio radiacijos poveikio, o jų gimę vaikai pasižymėjo didesniu sergamumu ar net apsigimimais.

Likviduoti avarijos Ukrainoje padarinius sovietinė valdžia pasiuntė apie 7 tūkst. Lietuvos gyventojų. Jiems teko pilotuoti karo sraigtasparnius gesinant reaktorių, statyti reaktoriui sarkofagą, dalyvauti įvairiuose kituose pavojinguose ir dažnai pražūtinguose sveikatai darbuose. Ir tai daryti nežinant, koks jiems ir jų vaikams gresia pavojus.

Černobylio atominės elektrinės katastrofos padariniai jaučiami praėjus net trisdešimčiai metų. Kaimyninės valstybės siekis pasistatyti atominę elektrinę sukelia nerimą keliančias diskusijas apie energetinį saugumą, galimas pasekmes žmonių sveikatai, ekologijai. Baisu net įsivaizduoti, kas atsitiktų, jei kas nors panašaus įvyktų Lietuvoje...

Jungtinių Tautų Organizacijos vertinimu, nuo Černobylio avarijos nukentėjo per 7 mln. žmonių, o radioaktyviais elementais buvo užteršta 17 valstybių teritorijų. Černobylyje gyvenę arba avarijos padarinius likvidavę žmonės prarado sveikatą, dalis mirė dėl per didelio radiacijos poveikio, o jų gimę vaikai pasižymėjo didesniu sergamumu ar net apsigimimais.

Likviduoti avarijos Ukrainoje padarinius sovietinė valdžia pasiuntė apie 7 tūkst. Lietuvos gyventojų. Jiems teko pilotuoti karo sraigtasparnius gesinant reaktorių, statyti reaktoriui sarkofagą, dalyvauti įvairiuose kituose pavojinguose ir dažnai pražūtinguose sveikatai darbuose. Ir tai daryti nežinant, koks jiems ir jų vaikams gresia pavojus.

Sovietai, siekdami motyvuoti žmones vykti į pavojaus zoną, griebėsi įvairių būdų: įsakymais ir nurodymais siuntė kariškius ir civilius, vėliau viliojo įvairiomis lengvatomis. Buvo visiškai aišku, kad tokio pobūdžio avarijos likvidavimui, suvaldymui jie nebuvo pasiruošę, o pagalbos prašyti sutrukdė neadekvatus pasitikėjimas savo jėgomis. Vietoje to, kad pasitelktų patirtį turinčius kitų šalių specialistus, užsienio pagalbą, buvo delsiama ir daroma milžiniška žala. Ypatingo slaptumo sąlygos, informacijos apie avarijos mastą ir realų pavojų sveikatai, gyvybei slėpimas, patriotinio didvyriškumo ugdymas likvidatorių gretose, be abejo, padidino žuvusiųjų ir netekusių sveikatos žmonių skaičių.

Sovietų valdžia informaciją apie katastrofą norėjo nuslėpti ne tik nuo sąjungos žmonių, bet ir nuo viso pasaulio. Tik balandžio 28 dieną Švedijos aplinkos monitoringo stotys užfiksavo itin aukštą radiacijos lygį. Panašūs stebėjimo duomenys buvo užfiksuoti ir Norvegijoje bei Suomijoje. Sovietų valdžia buvo priversta pripažinti, kad Černobylyje įvyko nelaimė.

Mes visi esame globalaus pasaulio gyventojai, todėl matydami jau įvykusių atominių katastrofų padarinius, turime ypač didelį dėmesį sutelkti ne tik į savo, bet ir kitų šalių energetinį saugumą. Manyčiau, kad šalys turi reikalauti viena iš kitos atsakomybės t.y., kad būtų atliekami patikimumo testai, keliamo poveikio aplinkai testai ir panašūs dalykai. Pasitelkti reikėtų ne tik Europos Komisiją, bet ir kitas tarptautines organizacijas. Pasaulio šalių aukščiausių pareigūnų darbotvarkėse tai turėtų būti vienas iš svarbiausių klausimų.

Dabar, po trisdešimt metų, prisimindami Černobylio tragediją, mes turėtume nepamiršti jos likvidavimo darbuose dalyvavusių žmonių ir jų šeimų. Turėtų būti didesnis dėmesys skiriamas jų sveikata ir socialinei aplinkai.

alfa.lt